Apie tai, kas trapu

Kažkurią dieną slampinėjau po parduotuvę ir pamačiau, kaip kasininkė mažam berniukui tiesia ranką ir grąžindama pinigus sako 5 ar 6 metukų berniukui:
– Neužtenka tau pinigėlių, kad nusipirktumei šitą lėlę.
Mažylis pasisuko į senutę šalia jo ir paklausė:
– Močiute, ar tikrai man neužtenka pinigėlių?
Ji atsakė:
– Juk tu puikiai žinai, kad tau neužtenka, brangusis. – ir paprašiusi vaiko palaukti kelias minutes, apsisuko ir nuėjo kažko apžiūrėti.
O mažylis tuo tarpu vis dar laikė tvirtai suspaudęs lėlę. Galiausiai aš pajudėjau link to berniuko ir priėjęs paklausiau, kam jis tą lėlę ruošiasi dovanoti.
– Šita lėlė yra mano sesutei. – Pasakė jis, – ji labai jos norėjo Kalėdoms, ir prašė, kad Kalėdų Senelis ją padovanotų.
– Tai gal dar padovanos, tik truputį palaukti reikia? Nenusimink! – pasakiau aš. Tačiau berniukas liūdnai žvilgterėjo į mane ir nuleidęs akis tarė:
– Ne, Kalėdų Senelis negali jai nunešti ten, kur ji yra dabar. Aš turiu tą lėlę perduoti mamytei, kad ji galėtų perduoti sesutei, kai keliaus pas ją. – Berniuko akys tapo dar liūdnesnės, – Sesutė dabar iškeliavo pas Dievą ir yra angeliukas. Tėtis sako, kad ir mamytė greitai turės iškeliauti ten. Todėl aš pamaniau, kad ji galėtų pasiimti lelytę ir perduoti nuo manęs sesutei.
Mano širdis apmirė. Berniukas pažvelgė į mane ir pasakojo toliau:
– Aš paprašiau tėčio, kad neišleistų mamytės kol kas. Man reikia, kad ji sulauktų, kol aš grįšiu iš parduotuvės.
O tada jis išsitraukė mažą nuotraukėlę, iš kurios į mane žvelgė tas pat berniukas, tik jo veide spindėjo nuoširdi vaikiška šypsena.
– Noriu, – tarė vaikas – kad mamytė pasiimtų mano nuotraukėlę su savim, kad niekada manęs nepamirštų. Aš labai myliu mamytę, ir norėčiau, kad jai nereiktų išeiti ir palikti manęs, bet tėtis sako, kad mamytė turi iškeliauti, nes nebus kam prižiūrėti sesutės.
O tada jis vėl liūdnomis akimis pažvelgė į lėlę ir nutilo… Aš pradėjau siekti savo piniginės ir mažiui:
– Klausyk, o gal mes paskaičiuokime dar kartą? Gal vis tik užteks pinigėlių lėlei? A?
– Gerai, – tarė jis, – labai noriu, kad jų užtektų!
Kol berniukas nematė, prie jo monetų aš pridėjau kelias iš savo piniginės ir mes kartu pradėjome skaičiuoti. Pinigėlių užteko ir dar šiek tiek liko. Tada mažylis garsiai sušuko:
– Ačiū, Dieve, kad davei man užtenkamai pinigėlių! – Tada pažiūrėjo į mane ir tęsė – vakar vakare prašiau Dievo, kad man užtektų pinigėlių šitai lėlytei, ir kad mamytė galėtų ją perduoti sesutei. Jis mane išgirdo! Dar norėjau nupirkti mamai baltą rožę, bet jau nebedrįsau prašyti Dievo pinigų ir jai. Tačiau Jis man davė tiek, kad dabar galiu nupirkti ir lėlytę ir gėlę. Mano mamytė taip myli baltas rožes!
Po kelių akimirkų grįžo berniuko močiutė, o aš nuėjau su savo pirkiniais toliau. Parduotuvę palikau galvodamas visai apie kitką, nei mąsčiau tik užėjęs. Niekaip iš galvos neišėjo tas berniukas. Ir tada prisiminiau, kaip vietiniame laikraštyje prieš porą dienų skaičiau, jog girtas sunkvežimio vairuotojas įsirėžė į automobilį, kuriame sėdėjo jauna moteris su maža dukrele. Mergaitė žuvo vietoje, o moteris labai sunkios būklės buvo pristatyta į ligoninę. Šeimai teko spręsti, ar atjungti gyvybės palaikymo aparatą, nes daktarai sake, jog moteris iš komos nebeišsikapstys.
Nejaugi tai buvo mano naujojo pažįstamo berniuko šeima?
Praėjus porai dienų po įvykio parduotuvėje perskaičiau laikraštyje, jog moteris iškeliavo anapilin. Niekaip negalėjau atsigauti. Nupirkęs puokštę baltų rožių nuėjau į laidojimo namus, kuriuose bubo pašarvota mirusioji. Tai tikrai buvo ji. Karste gulėjo moteris, o rankose laikė baltą rožę ir mažojo berniuko nuotrauką. Prie berniuko mamos gulėjo padėta ta pati lėlė.
Ašarotomis akimis išėjau, ir supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Kaip viskas šiame pasaulyje yra trapu. Tą didžiulę meilę, kurią sunku net įsivaizduoti, kuri vienijo berniuką, jo sesę ir mamą, sutrypė ir staiga atėmė kažkoks girtas sunkvežimio vairuotojas…